7 valanda apsiniaukusio ryto ir kasdienė radijo žadintuvo arija: „kosminės nuolaidos TIK šiandien
perki vieną gauni du su lojalumo kortele DABAR gali susirasti DAR daugiau feisbuko draugų
ŠIANDIEN didysis prizas skrydis parasparniu AKCIJA bandelėms po dvidešimtos valandos
LabasRytuliukasJumsSakoSaulėsZuikuliukas AHAHA!!“... Viena praplėšta akis ir milijonai
argumentų prieš antrosios akies atmerkimą.
O dar tasai, kad ir geromis sąlygomis gyvenančio, bet visgi – kalinio – jausmas. Grotos grotelės,
stop ženklai, apribojimai, atsakomybės, pareigos, padorumas, įvaizdis ir tik tada – ŠVIESUS
RYTOJUS. Tik kad Šulija kątik pasakė, jog rytoj taip pat apsiniaukę bus, tai kaip čia?.. Na kaip kaip
– rytojaus šviesa čia ne prie ko, nes šiaip tai šviesu ir šiandien, tik reiktų pagaliau tą savo kalinį
išleisti laukan. Pasilakstyti, pakvėpuoti ar... vėją pagaudyti. Ką ten tas radijas klykavo apie
parasparnius?..
 |
| Skrydis parasparniu |
Vėjas visais laikais kvepėjo laisve, tik sugauti jį buvo gan sunku. Tačiau įmanoma. Na o jei jau
vėją gaudyti, tai tik natūraliai – be jokių motorų, kuriems ūžiant, iš esmės, negirdi nieko – kartais
net savo minčių. O ir šiaip – paukščiams tai motorų nereikia... Taigi, 8 būdai išlaisvinti savo kalinį
ir paleisti jį palakioti, jei jau ne su paukščiais, tai bent su įkvepiančia laisve:
 |
Sklandytuvas. Būtų gan ekstremalus būdas, jei nuspręstumėte jį valdyti patys. Žinoma, iš karto
to daryti jums niekas neleis – norint sklandytuvą valdyti pačiam, būtina išklausyti 3 mėnesių
teorijos kursą ir atlikti 75 mokomuosius skrydžius ir tik tuomet, išlaikius egzaminus ir gavus
sklandytojo licenziją, galima pačiam leistis į sklandymo nuotykius.
Tačiau kam gi taip ilgai atidėlioti laisvės potyrį? Vėją galima pagaudyti ir kartu su pilotu, kuris ne
tik kad turi visus tuos diplomus ir kitus popierėlius, bet dar ir patirties yra prikaupęs.
Sklandytuvas turi labai ilgus (apie 16 m) ir gan plonus sparnus bei 1–2 sėdimas vietas. Ore
išsilaiko dėl karšto oro srovių judėjimo. Pats sklandytuvas į orą nepakyla – arba jį ištraukia virve
kitas lėktuvas, arba specialus keltuvas, arba jis ištempiamas automobiliu. Pasiekęs tam tikrą
aukštį, jis atkabinamas – tuomet ir prasideda didieji vėjo (oro srovių) gaudymai.
Sklandytuvas skamba švelniai ir ramiai – sklendimas... Tačiau jis pasiekia net virs 200 km/h
greitį! Tokius potyrius, tikriausiai, būtų galima pavadinti, pvz. – ramus adrenalinas – būtent tai,
ko reikia laisvei.
Skraidyklė. Jos veikimo principas labai panašus į sklandytuvo, tačiau atrodo ji daug paprasčiau –
tuo, be abejonės, ir žavi. Skraidyklę taip pat reikia ištempti, o elementariausias būdas – tiesiog
įsibėgėti ir šokti nuo kalno. Skamba gal ir paprastai, bet visgi – skraidyklės valdymas taip pat
paremtas oro srovėmis, todėl reikia specifinių žinių. Tad geriausia ją išbandyti su instruktoriumi.
Dar vienas skraidyklės išskirtinumas – sklendžiant ne sėdima, o gulima – nėra jokios kabinos –
aplink oras ir nieko daugiau. Na, dar, žinoma, instruktorius, kuris būna virš jūsų ir valdo situaciją.
Skraidyklė sudaryta iš trikampio formos sparno, kuris sujungtas su karkasu. Prie karkaso
pritvirtinti ratukai, kuriais įsibėgėjama, o taip pat ir leidžiamasi. Na ir šiuo paprastuoju
aparatėliu galima pasiekti net iki 120 km/h greitį. Visai neprastai, taip?
Parasparnis. Dar lengvesnis būdas sklęsti. Parasparniai sudaryti tik iš medžiagos ir virvelių –
sulanksčius, telpa į kuprinę. Skrydis parasparniu panašus kaip sklandytuvu ar skraidykle, nes
gaudomi karšto oro srautai, tačiau pati priemonė – dar elementaresnė. Tai jau nebe lėktuvėlio
pobūdžio prietaisas, o kaip Mikė Pūkuotukas pasakytų, tiesiog... skudurėlis. Labai ypatingas
skudurėlis! Toks, su kuriuo galima pasiekti net 65 km/h greitį!
Norint kuo greičiau išbandyti šią laisvę, vėlgi geriausia skristi su instruktoriumi. Skrendama
sėdint specialioje sėdynėje-krepšyje – kitaip tariant, kabama ore po išsiskleidusiu parasparniu.
Žmones išties žavi skrydis parasparniu – atsiliepimai dažniausiai prasideda nuo aikčiojimų apie
tai, kokius triukus instruktorius išdarinėjo. Nes esant palankioms oro srovėms, su parasparniu
galima atlikti netgi tokias aerobatikos figūras, kaip „mirties kilpa“!
Skrydis parasparniu – akcija atrakcija ne tik tiems, kurie skrenda, bet ir tiems, kurie stebi –
spalvingas skliautas žydroje padangėje atrodo gan įspūdingai.
Oro balionas. Sena transporto priemonė ir šiuo metu labai populiari bei nepabostanti pramoga.
Skrydis oro balionu žavi romantikus, nes rizikos čia nėra daug, o įspūdis – didžiulis. Dažniausiai
skrendama 1 valandą, per kurią galima prisižiūrėti išties išskirtinių vaizdų – visgi horizontai kaip
ir žvaigždėtas dangus – niekada nepabosta.
Oro balionas nėra jau toks natūralus – norint juo skristi, reikia karšto oro, kuris ir kelia balioną
viršun. Todėl įmontuojami degikliai, kurie kaitina orą balione ir palaiko temperatūrą skrydžio
metu. Tad skrydis oro balionu nebus toks tylus kaip kad, pvz., su parasparniu, tačiau norintiems
mažiau adrenalino, puikiai tiks. Be to, karštas oras pučiamas ne ištisai, todėl tikrai bus ir tylių
momentų. Na o pats oro balionas horizontaliai juda tik su vėjo pagalba – tad jausmas skrendant
neabejotinai išlaisvins.
Tiesa, jei visgi norisi šiek tiek ekstremalumo ar kažko dar išskirtinesnio, galima bandyti
akrobatinį oro balioną, kuris yra mažesnis ir manevringesnis. Dažniausiai jis naudojamas oro
balionų sporte, tačiau skraidina ir žmones – žinoma, nepamirštant ir triukų – iš oro baliono
išleidžiama didelė dalis oro, balionas bliūkšta sudarydamas vis skirtingas formas ir kartu su
krepšiu sukdamasis ratu ir leidamasis žemyn, pvz., 7 m/s greičiu... Kažkas norėjo ekstremalumo?
Parašiutas. Visiems žinomas ir girdėtas, bet ne visų išbandytas, nes gan ekstremalus. Tačiau
bent truputį traukiantis kiekvieną – ogi todėl, kad labiausiai priartina prie ekstremalios laisvės
pojūčio.
Parašiutai, kaip ir parasparniai, gaminami iš medžiagos ir virvių, tačiau skirti daugiau ne
sklendimui, o sėkmingam nusileidimui. Iš esmės, parašiutas – tai tik priemonė sėkmingai
užbaigti šuolį iš lėktuvo, kuris ir bus pats didžiausias laisvės pliūpsnis. Toks didžiulis, kad gali ir
visas gyvenimas pro akis prabėgti... Tačiau tokia jau toji laisvė – stipriausiai jaučiama tik
priartėjus prie aštriausių briaunų, kai vienu metu pasijunti ir visagaliu, ir menku it dulkelė.
Parašiutų yra kelios rūšys – pirmajam šuoliui labiausiai tiktų kupolo ar sparno tipo parašiutas,
nes iššokus, jie išsiskleidžia patys. O dar saugesnis variantas – šuolis tandemu, t. y., kartu su
instruktoriumi vienu parašiutu. Tokiu atveju reikės tik 20 min. apmokymų prieš skrydį, ir bus
mažesnė tikimybė susižeisti. Šokant vienam, apmokymai truks apie 2 val.
Pasirinkus kupolo tipo parašiutą, bus šokama iš 800 m aukščio, sparno tipo – iš maždaug 1 000
m aukščio, na o su instruktoriumi – net iš 3 000 m aukščio. Tad šokant vienam, ekstremalumas
gal ir didesnis, tačiau yra mažiau laisvojo kritimo (to pačio, kurio metu bėga gyvenimo akimirkos
ir skleidžiasi tikrosios tiesos) nei šokant tandemu. Todėl reikėtų pasverti, ko norisi labiau – ar
greitai ir stipriai „prabusti“ iš kasdienybės sapnų, ar leistis į ilgesnę laisvės kelionę.
 |
Aitvaras. Vėjo ir laisvės gūsius galima gaudyti ne tik pakilus į orą. Daugelio vaikystėje
išbandytas, o vėliau tiesiog pamirštas būdas pripildyti širdį pačio paprasčiausio ir natūraliausio
džiaugsmo – leisti aitvarą. Norint dar daugiau asmeniškumo, aitvarą galima ir pasigaminti –
patys nekantriausieji tai galės padaryti per 20 min.
Žinoma, smagiausia leisti spalvotą ir ne visai mažą aitvarą, nes tuomet jis atrodo masyviau, o ir
valdant, vėjo gūsiai jaučiami stipriau. Išmokti valdyti aitvarą nėra labai sudėtinga – tiesiog reikia
užsispyrimo ir kantrybės. Na ir žinoma – nepamiršti mėgautis procesu.
O tuomet, kai jau pavyksta, atpildas išties džiugina – sugrįžti vaikystėn, kai šypsena ir polėkis
širdy aplankydavo kasdien. Juk tai draugystė su vėju – laisvės tėvu!
 |
Jėgos aitvaras. Jo kilmė – pats paprasčiausias aitvaras, tačiau yra daug didesnis ir labiau
primena parasparnį. Dažniausiai jėgos aitvaras naudojamas vandenyje – kartu su 1,2–1,8 m
lenta. Vandenyje jėgos aitvarai naudojami dar ir dėl to, kad jūroje ar vandenyne vėjas
dažniausiai stipresnis, todėl sąlygos kaitavimui – daug geresnės.
Tačiau jėgos aitvarai naudojami ir sausumoje – kartu su riedlentėmis ar kitomis transporto
priemonėmis ir netgi be jokių priemonių – tiesiog įsikabinus į prie aitvaro pritvirtintas valdymo
rankenas. Žinoma, jei vėjas sausumoje labai stiprus, taip pramogauti – gan pavojinga, nes jėgos
aitvaras pagauna daug „stipresnį“ vėją ne ipaprastas aitvaras ir traukianti jėga gali žmogų
pakelti viršun gan aukštai – o pakilus, teks kada nors nusileisti...
Visai kas kita – leistis į vandenį, kuriuo galima tiesiog čiuožti. Mokantis, aišku, bus daug
panirimų, kritimų ir pan., tačiau niekas negimė mokytas. O ir dėl rezultato verta pasistengti –
jėgos aitvarai vandenyje suteikia galimybę šuoliuoti per bangas, pakilti į orą net iki 20 m ir atlikti
kitus triukus. Pasiimi savo aitvarą, prigriebi lentą ir daugiau nebereikia nieko – laisvės sparnai
išauga tą pačią akimirką, kai įbrendi į vandenį.
 |
Burė. Naudojama ne vienoje sporto rūšyje, tačiau vėją su ja smagiausia gaudyti burlenčių sporte
ar važiuojant vėjaračiu. Na, nes taip esi arčiau stichijos – buriuojant jachta, jau esi pririštas prie
didžiulio daikto, kuris tarsi sunkina viską aplink.
Burlentė dažniausiai būna pagaminta iš 2–4 m lentos, kuri sujungta su bure naudojant lanksčią
jungtį, todėl buriuotojas gali lengviau valdyti judėjimo kryptį – palenkdamas burę pirmyn arba
atgal.
Smagiausia buriuoti, žinoma, tada, kai vėjas didelis (pradedant nuo 5 m/s), todėl prioritetas
teikiamas vandenynams ir jūroms. Tačiau buriuojama ir ežeruose. Lietuvoje populiariausios
vietos – Baltijos jūra, Kuršių marios, Elektrėnų marios, Kauno marios ir Dusios ežeras. Taigi, nors
vietų ir nedaug, bet pasirinkti yra iš ko.
Su vėjaračiais yra šiek tiek paprasčiau – jiems nereikia vandens, tiesiog pakankamai vietos ir,
žinoma, vėjo. Vėjaračiais taip pat labai dažnai buriuojama pajūryje, taip pat aerodromuose ar
erdviose aikštelėse.
Vėjaratis unikalus savo konstrukcija – jį galima sulankstyti per kelias minutes ir transportuoti į tą
vietą, kur pučia palankus vėjas. Sudarytas iš burės, 3 ratų, sėdynės ir virvių, kuriomis valdoma
burė. Beje, vėjaratis valdomas rankomis, o pats valdymo principas labai elementarus, tad bus
„įkandamas“ ir tiems, kuriems su technika visuomet sekasi sudėtingiau.
Bandant vėją „pakinkyti“ su burlente ir vėjaračiu, galima pasiekti maždaug iki 100 km/h greitį –
skamba gan įspūdingai. Tačiau dar įspūdingesnis yra pats buriavimo pojūtis – vėjo valdymas ir
„skridimas“. Kas ten kalbėjo apie rytinius žadintuvus ir kasdienybę? Užsikrėtus buriavimo liga,
atsikelsite valandą prieš žadintuvą... Nes juk šiandien visi orų kanalai rodo puikų vėją!
Popieriniai lėktuvėliai. Dar paprastesni nei aitvarai ir dar stipriau sugrąžina į vaikystės svajones.
Išlankstyti lėktuvėlį užtrunka kelias sekundes, o naudoti galima kad ir šimtą kartų. Na, ir tai nėra
investicijų reikalaujanti pramoga, kaip kad, pvz., oro balionas ar skrydis parasparniu, kaina
tinkama visiems – 1 lėktuvėliui tereikia 1 popieriaus lapo!
Beje, lėktuvėlių lankstymo būdų taip pat yra ne vienas – norint kuo toliau nuskraidinti, reikėtų
lėktuvėlį daryti itin smailu galu, na o esant šiek tiek didesniam vėjui, stabilumo suteiks bukesnis
galas. Niuansų tikrai yra, tačiau svarbiausia, vėlgi, laisvės pojūtis. O lankstant lėktuvėlius su
draugu, gali paaiškėti, kad laisvės jausmu visai gera ir dalintis...
